English [en]   Afrikaans [af]   العربية [ar]   Deutsch [de]   ελληνικά [el]   español [es]   français [fr]   hrvatski [hr]   italiano [it]   日本語 [ja]   lietuvių [lt]   മലയാളം [ml]   Nederlands [nl]   polski [pl]   português do Brasil [pt-br]   română [ro]   русский [ru]   српски [sr]   தமிழ் [ta]   українська [uk]   简体中文 [zh-cn]  

Tai yra originalaus puslapio anglų kalba vertimas.

Ar jūs pasakėte „Intelektinė nuosavybė“? Tai gundantis miražas

pagal Richard M. Stallman

Tapo madinga mėtytis autorių teisėmis, patentais ir prekės ženklais – trys atskiri ir skirtingi dalykai, apimantys tris atskirus ir skirtingus įstatymų rinkinius – priedo tuzinas kitų įstatymų viename kibire ir visa tai pavadinta „intelektinė nuosavybė“. Šis iškraipantis ir sumišimą keliantis terminas netapo įprastu atsitiktinai. Kompanijos, kurios iš to sumišimo uždirba, jį skatino. Švariausias kelias iš šito sumišimo yra visiškas šio termino atmetimas.

Pagal profesorių Mark Lemley, dabar dirbančio Stanford Law School, platus termino „intelektinė nuosavybė“ vartojimas yra mada, kuri atsirado po 1967 m. įsteigtos Pasaulinės „intelektinės nuosavybės“ organizacijos (WIPO) ir tik pastaraisiais metais tapo tikrai įprastu. (WIPO yra buvusi UN organizacija, bet iš tiesų atstovauja autorių teisių, patentų ir prekės ženklų turėtojų interesus.) Platus naudojimas datuojamas nuo apytiksliai 1990 m. (Vietinio paveikslo kopija.)

Šitame termine yra šališkumas, kurį nesunku pamatyti: jame siūloma apie autorių teises, patentus ir prekės ženklus galvoti pagal analogiją su fizinių objektų nuosavybės teisėmis. (Ši analogija prieštarauja autorių teisių įstatymo, patento įstatymo ir prekės ženklo įstatymo teisinėms filosofijoms, bet tik specialistai tą žino.) Šie įstatymai iš tikrųjų nėra labai panašūs į fizinės nuosavybės įstatymą, bet šio termino naudojimas įstatymų leidėjus veda prie didesnio jų suvienodinimo. Kadangi tokio pokyčio pageidauja kompanijos, kurios vykdo autorių teisių, patento ir prekės ženklo galias, terminu „intelektinė nuosavybė“ sukurtas šališkumas jas tenkina.

Toks šališkumas yra pakankamas, kad šį terminą atmesti ir žmonės dažnai manęs prašydavo pasiūlyti tai visai kategorijai kokį nors kitą pavadinimą – arba pasiūlydavo savo pačių alternatyvas (dažnai su humoru). Į pasiūlymus įeidavo IMP, pagal Sudarytos monopolijos privilegijos, ir GOLEM, pagal Iš vyriausybės keldinamos teisiškai priverstinės monopolijos. Kai kurie kalba apie „išskirtinių teisių režimus“, bet mintyje apribojimų laikymas „teisėmis“ irgi yra dvigubas mąstymas.

Kai kurie iš šių alternatyvių pavadinimų būtų žingsnis į priekį, bet klaidinga „intelektinė nuosavybė“ sukeisti su bet kuriuo kitu terminu. Kitu pavadinimu nebus galima išskirti tame termine esančią gilesnę problemą: perdėtą subendrinimą. Nėra tokio suvienyto dalyko kaip „intelektinė nuosavybė“ – tai yra miražas. Vienintelė priežastis kodėl žmonės galvoja, kad tai turi prasmę kaip nuosekli kategorija yra ta, jog platus šio termino naudojimas juos suklaidino apie kokius įstatymus yra svarstoma.

Terminas „intelektinė nuosavybė“ geriausiu atveju yra ertmė, į kurią sugrūdami fundamentaliai skirtingi įstatymai. Ne teisininkai, kurie išgirsta vieną terminą, taikomą šiems įvairiems įstatymams, yra linkę manyti, kad jie yra paremti bendru principu ir panašiai funkcionuoja.

Nieko toliau nuo šio atvejo negali būti. Šie įstatymai kildinti atskirai, skirtingai vystyti, dengia skirtingas veiklas, turi skirtingas taisykles ir kelia skirtingas viešosios politikos problemas.

Pavyzdžiui, autorių teisių įstatymas buvo suprojektuotas skatinti autorinius kūrinius ir meną ir numato darbo išraiškos detales. Patento įstatymu siekta skatinti naudingų idėjų viešinimą, sumokant laikinos monopolijos idėjai suteikimo, tam, kuris ją paviešina, kaina – kaina, kurią gali būti verta sumokėti kai kuriose srityse, bet ne visose.

Prekės ženklo įstatymu, priešingai, nebuvo siekta skatinti kokį nors konkretų veikimo būdą, bet paprasčiausiai įgalinti pirkėjus žinoti ką jie perka. Tačiau, įstatymų leidėjai, veikiami termino „intelektinė nuosavybė“, pavertė jį į schemą, kuria suteikiamos paskatos reklamuotis. Ir šie yra tik trys iš daugelio įstatymų į kuriuos šis terminas nukreipia.

Kadangi šitie įstatymai buvo išvystyti nepriklausomai, jie yra skirtingi kiekviena detale, taip pat ir jų pagrindiniais tikslais ir metodais. Todėl, jei jūs sužinosite kokį nors faktą apie autorių teisių įstatymą, jūs būsite išmintingas manydamas, kad patento įstatymas yra skirtingas. Jūs retai kada suklysite!

Praktikoje, beveik visi bendri pareiškimai su kuriais susidursite, formuluojami naudojant „intelektinė nuosavybė“, bus neteisingi. Pavyzdžiui, jums teks susidurti su teiginiais, kad „jos“ tikslas yra „skatinti inovatyvumą“, bet tai tinka tik patento įstatymui ir galbūt sėja pramogų monopolijas. Autorių teisių įstatymu nėra rūpinamasi inovatyvumu; populiarios muzikos daina arba novelė yra saugoma autorių teisėmis net jei ten nėra nieko inovatyvaus. Prekės ženklo įstatymu nėra rūpinamasi inovatyvumu; jei aš įkursiu arbatos parduotuvę ir pavadinsiu ją „rms arbata“, tai būtų tvirtas prekės ženklas, net jei aš parduodu tas pačias arbatas, tokiu pačiu būdu kaip ir visi kiti. Prekybinės paslapties įstatymu nėra rūpinamasi inovatyvumu, išskyrus prabėgomis; mano arbatos klientų sąrašas būtų prekybinė paslaptis, niekuo nesusijusi su inovatyvumu.

Jums taip pat teks susidurti su pareiškimais, kad „intelektine nuosavybe“ rūpinamasi „kūrybiškumu“, bet iš tikro tai tinka tik autorių teisių įstatymui. Reikia daugiau, nei kūrybiškumo, kad sukurti patentuotiną išradimą. Prekės ženklo įstatymas ir prekybinės paslapties įstatymas neturi nieko bendro su kūrybiškumu; pavadinimas „rms arbata“ nė trupučio nėra kūrybiškas ir mano slaptas arbatos klientų sąrašas irgi.

Žmonės dažnai sako „intelektinė nuosavybė“, kai jie iš tikrųjų turi mintyje kokį nors didesnį ar mažesnį įstatymų rinkinį. Pavyzdžiui, turtingos valstybės neturtingoms valstybėms dažnai primeta neteisingus įstatymus, kad iš jų išspaustų pinigų. Kai kurie iš šių įstatymų yra tarp taip vadinamų „intelektinės nuosavybės“ įstatymų ir kiti nėra; nepaisant šito, šios praktikos kritikai dažnai griebiasi tos etiketės, nes ji jiems tapo pažįstama. Ją naudodami, jie klaidingai pateikia problemos natūrą. Būtų geriau naudoti tikslų terminą, tokį kaip „teisinė kolonizacija“, kuriuo perteikiama reikalo esmė.

Paprasti žmonės nėra vieninteliai, kuriems šis terminas kelia sumišimą. Net teisės profesoriai, kurie moko šių įstatymų, yra termino „intelektinė nuosavybė“ gundymu įvilioti ir išblaškyti ir daro bendrus pareiškimus, kurie prieštarauja jiems žinomiems faktams. Pavyzdžiui, vienas profesorius 2006 m. parašė:

Skirtingai nuo jų įpėdinių, kurie dabar dirba viename WIPO aukšte, JAV konstitucijos formuotojai turėjo principinį, į konkurencingumą orientuotą požiūrį į intelektinę nuosavybę. Jie žinojo, kad gali būti reikalingos teisės, bet… jie surišo kongresui rankas, keliais būdais apribodami jo galią.

Tame pareiškime minima JAV Konstitucijos 1 straipsnio, 8 skyriaus, 8 išlyga, kuria įgaliojami autorių teisių įstatymas ir patento įstatymas. Nors ta išlyga neturi nieko bendro su prekės ženklo įstatymu, prekybinės paslapties įstatymu ar įvairiais kitais. Terminas „intelektinė nuosavybė“ privedė tą profesorių prie neteisingo apibendrinimo.

Terminas „intelektinė nuosavybė“ taip pat veda prie supaprastinto mąstymo. Jis skatina žmones koncentruotis ties skurdžiu bendrumu tokia forma, kokią šie fundamentaliai skirtingi įstatymai turi – kad jie kai kurioms šalims kuria dirbtines privilegijas – ir nepaisyti detalių, kurios sudaro jų sudėtį: konkretūs apribojimai, kuriuos kiekvienas įstatymas visuomenei sukuria ir iš to kylančios pasekmės. Šis supaprastintas koncentravimasis ties forma skatina „ekonomišką“ požiūrį į visas šias problemas.

Čia veikia ekonomika, kaip dažnai atsitinka, kaip transporto priemonė neišnagrinėtoms prielaidoms. Į šias įeina prielaidos apie vertybes, tokias kaip, kad svarbus yra produkcijos kiekis, kai laisvė ir gyvenimo būdas ne, ir faktinės prielaidos, kurios yra didžiąja dalimi neteisingos, tokios kaip, kad muzikos autorių teisės remia muzikantus, arba, kad vaistų patentai remia gyvenimus gelbėjančius tyrimus.

Dar viena problema, plačiąja prasme termine „intelektinė nuosavybė“ tiesiogiai neišreikšta, yra ta, kad konkrečios problemos, iškeltos tais įvairiais įstatymais, tampa beveik nematomomis. Šios problemos iškyla dėl kiekvieno įstatymo niuansų – konkrečiai ką terminas „intelektinė nuosavybė“ skatina žmones ignoruoti. Pavyzdžiui, viena su autorių teisių įstatymu susijusi problema yra ta, ar dalinimasis muzika turėtų būti leidžiamas; patento įstatymas čia yra ne prie ko. Patento įstatymu iškeliamos tokios problemos, kaip ar neturtingoms valstybėms turėtų būti leidžiama gaminti gyvenimus gelbėjančius vaistus ir juos parduoti pigiai, kad išgelbėti gyvenimus; autorių teisių įstatymas su tokiais reikalais neturi nieko bendro.

Nei viena iš šių problemų savo natūra nėra tiktai ekonominė ir jų neekonominiai aspektai yra labai skirtingi; naudoti lėkštą, ekonominį, perdėtą subendrinimą kaip apie juos svarstymo pagrindą, reiškia ignoruoti tuos skirtumus. Tų dviejų įstatymų įdėjimas į „intelektinės nuosavybės“ kibirą užgožia aiškų mąstymą apie kiekvieną iš jų.

Todėl, bet kurios nuomonės apie „intelektinės nuosavybės problemą“ ir bet kurie subendrinimai apie šią neva kategoriją yra beveik užtikrintai kvaili. Jei jūs manote, kad visi tie įstatymai yra viena problema, jūs būsite linkę parinkti savo nuomones iš eilės šluojančiai perdėtų subendrinimų, nei vienas iš kurių nėra nors kiek geras.

Jei jūs norite apie patentų arba autorių teisių, arba prekės ženklų, arba kokių nors kitų skirtingų įstatymų iškeltas problemas mąstyti aiškiai, pirmas žingsnis yra užmiršti idėją jas sugrūsti kartu ir su jomis elgtis kaip su atskiromis temomis. Antras žingsnis yra atmesti terminu „intelektinė nuosavybė“ siūlomas siauras perspektyvas ir supaprastintą vaizdą. Svarstykite kiekvieną iš šių problemų atskirai, visoje jos pilnumoje, ir jūs turite šansą gerai jas apsvarstyti.

Ir kai prieinama prie WIPO reformavimo, čia yra vienas pasiūlymas dėl WIPO pavadinimo ir sudėties pakeitimo.


Taip pat pamatykite Neįprastą Komongistan istoriją (Termino „intelektinė nuosavybė“ daužymą).

Šalys Afrikoje yra daug labiau panašios, nei šie įstatymai ir „Afrika“ yra nuosekli geografinė koncepcija; nepaisant to, kalbėjimas apie „Afriką“ vietoje konkrečios valstybės sukelia daug sumaišties.

Rickard Falkvinge palaiko šio termino atmetimą.

ATGAL Į VIRŠŲ


[FSF logotipas]„Mūsų misija yra išsaugoti, apsaugoti ir padidinti laisvę naudoti, studijuoti, kopijuoti, modifikuoti ir išplatinti kompiuterinę programinę įrangą, ir apginti Laisvos programinės įrangos naudotojų teises.“

Laisvos programinės įrangos fondas yra svarbiausias organizacinis GNU operacinės sistemos rėmėjas. Palaikykite GNU ir FSF pirkdami vadovėlius ir atributiką, prisijungdami prie FSF asocijuotu nariu arba paaukodami tiesiogiai FSF arba per Flattr.